Alkoholikų vaikų savaitė. Solveigos išpažintis.

„Šiuo metu pirmą kartą esu bedarbė. Vienoje įmonėje dirbau 25 metus, pradėjau nuo administratorės ir pakilau iki Baltijos šalių pardavimų planuotojos pareigų. Tai buvo atsakingos pareigos, daug įtampos, darbas trukdavo 12–14 valandų, vis dėlto šioje įtemptoje dienotvarkėje radau laiko ir alkoholiui“, – pasakojimą pradeda Solveiga (vardas pakeistas – aut.).
Autorius: Kristina Karinauskė Šaltinis: 15min

12 March 2019 | Mentor

Woman seen through a pane of glass listineing carefully with a concerned expression on her face as a friend is talking to her

Alkoholį vartoti paskatino beprasmybė

„Esu alkoholikė. Reabilitacijoje priklausomų asmenų bendruomenėje dalyvauju neseniai, apie pusantro mėnesio – visa programa trunka šešis mėnesius. Auginu sūnų, jis jau studentas. Aš sau dažnai užduodu klausimą: kaip aš taip paslydau, kodėl? Artimieji to taip pat nesupranta. Prisimenu mažesnės sesers žodžius „Na, kaip tau taip atsitiko? Mes visą laiką į tave lygiuodavomės, tavimi didžiuodavomės, o tu su tokia problema nesusitvarkai.“

Sūnų užauginau viena. Su vyru bandėme gyventi, tačiau nepavyko. Anksčiau visa diena būdavo užimta, nes reikėjo auginti sūnų, dirbau ir tuo pačiu studijavau. Kai studijos baigėsi, turėjau namus, darbą, o sūnus buvo paaugęs. Neberadau tikslo, nežinojau, ką daryti toliau. Tuomet prasidėjo dažnesnis alkoholio vartojimas. O kai sūnus išvažiavo studijuoti, susidūriau su visiška beprasmybe ir tuščiais namais“, – sako Solveiga.

Ji visada eidavo į darbą, nors buvo suteiktos sąlygos dirbti iš namų, tačiau tuo nemanipuliavo. Manė, jeigu ilgiau liks namuose, gali dar daugiau gerti. Darbe niekam nesakė, kad turi problemų dėl alkoholio. Kolegos galvojo, kad moteriai depresija, todėl jai dėl to blogai.

Vieną vienintelį kartą darbe jos paklausė, ar negėrusi, nes lyg su kvapu esanti. Solveiga stengėsi išsisukti iš tos situacijos. Visada į darbą eidavo tvarkingai, nedarė pravaikštų, neprigerdavo tiek, kad, kaip kiti žmonės sako, po to miega kelias paras.

Reikėjo trejų metų, kad suprastų problemą

„Alkoholį vartoti pradėjau mažais kiekiais. Savaitgaliais kažką nusipirkdavau, po to pastebėjau, kad nusipirkti kokio gėrimo į parduotuvę užbėgu jau savaitės viduryje – kažko reikia, trūksta. Ir tada pradėjau svarstyti: kažką ne taip darau, kodėl aš tą darau ir pan. Niekaip neradau atsakymo. Ilgokai taip ritausi, kol ir sveikata pradėjo po truputį blogėti. Įtampa darbe buvo didžiulė. Tada kreipiausi į psichiatrą pagalbos. Ko gero, atrodžiau išsekusi, nes jis man pasiūlė gultis į ligoninę. Po poros dienų, sukaupusi drąsą, pasakiau, kad turiu problemų dėl alkoholio. Iš pradžių manimi nepatikėjo – visą šią savijautą priskyrė depresijai, liepė gerti antidepresantus“, – savo istoriją tęsia moteris.

Solveiga kurį laiką gydėsi, gėrė vaistus, vitaminus, laikėsi režimo. Lyg ir buvo geriau, tačiau darbe vėl įtraukė rutina – darbų begalės, įtampa, ir Solveiga vėl po truputį pradėjo vartoti alkoholį.

„Vėl kreipiausi į psichiatrą ir iš karto pasakiau, kad turiu problemų su alkoholiu. Jis man pasiūlė apsilankyti Anoniminių alkoholikų susirinkimuose. Tada ir supratau, kad man čia reikėjo kreiptis pagalbos iš karto. Ten suteikė daug žinių.

Sūnus taip pat pradėjo sakyti: „Mama, reikia kažką daryti!“ Nusprendžiau dalyvauti Minesotos programoje, po jos kelis mėnesius negėriau. Kai grįžau į darbą, ten buvo toks režimas, kad pavalgydavau namie vakarienę ir vėl sėsdavau dirbti iki nakties. Prisimenu vieną atvejį, kai būdama namuose gavau žinutę iš viršininko, kad iki rytojaus 9 val. ryto reikia paruošti keturias ataskaitas valdybos susirinkimui. Nuo pervargimo pradėjau verkti ir nubėgau į parduotuvę.

Po Minesotos programos, kai „nutrūkau“, buvo labai sunkus periodas, ir mano problema stipriai paaštrėjo. Net darbo metu laukdavau jo pabaigos, kad greičiau nubėgčiau į parduotuvę nusipirkti alkoholio. Darbo dienomis po darbo užgerdavau ir eidavau miegoti. Ryte nusiprausi – vėl bėgi į darbą, po to į parduotuvę ir vėl geri. Savaitgaliais tik paskambindavau sūnui ir mamai, o po to ir vėl griebdavausi butelio. Gerdavau viena namuose, niekada niekur nevaikščiodavau, kompanijos neieškodavau“, – savo gyvenimo epizodais dalijasi moteris.

Pasiryžus gydytis – stiprus artimųjų palaikymas

„Aš visuomet buvau tylenė, manydavau, kad mano jausmai yra mano reikalas. Tačiau atvykusi į priklausomų asmenų bendruomenę, pradėjau labiau atsiskleisti, kalbėti bei analizuoti save. Girdėdama kitų istorijas, pradėjau galvoti apie save, kokia buvau aš, kaip elgiausi panašiose situacijose, kokie buvo mano jausmai. Vėliau pradėjau suprasti, kad nebūtinai darbas buvo kaltas dėl mano alkoholizmo – dar vaikystėje susidūriau su nemaloniais įvykiais, vienas jų – patėvio seksualinis priekabiavimas. Iki šiol jaučiu beprotišką kaltės jausmą. Kai dar buvo abejonių dėl priklausomybės, visuomet jaučiau kaltę ir gėdą, kad su vaiku tiek daug laiko nebepraleidžiu, kad nematau kai kurių jo gyvenimo įvykių, kaip jis gyvena, kuo gyvena. O supratus, kad turiu priklausomybę, šis jausmas dar labiau sustiprėjo.

Atvykusi į priklausomų asmenų bendruomenę, pradėjau labiau atsiskleisti, kalbėti bei analizuoti save. Kai pasakiau artimiesiems, kad noriu gydytis, sulaukiau labai didelio palaikymo. Atvažiuoja sūnus, aplanko, dažnai susiskambiname. Mes su sūnumi esame labai artimi, nuo mažens visada kalbėdavome apie viską, kiekvieną vakarą pasakodavome, kaip diena prabėgo, kas atsitiko. Visai neseniai, kai sūnus buvo atvažiavęs aplankyti, aš jį stipriai apkabinau ir paklausiau: „Ar tu sugebėsi man atleisti?“ Jis atsakė: „Mama, viskas gerai, tu visada buvai šalia!“