Kunigas Kęstutis Dvareckas – apie tai, kas vaikystėje svarbiausia

Gero linkintys tėvai nesąmoningai „prievartauja“ vaikus savo lūkesčiais, patarinėjimais, nurodinėjimais. Tuo tarpu vaikai, paaugliai geba patys priimti sprendimus. Svarbu tik, kad tėvai negailėtų savo laiko ir nuoširdaus dėmesio jiems bei nemėgintų savo meilės kompensuoti brangiais pirkiniais. 

19 December 2017 | Mentor

Gero linkintys tėvai nesąmoningai „prievartauja“ vaikus savo lūkesčiais, patarinėjimais, nurodinėjimais. Tuo tarpu vaikai, paaugliai geba patys priimti sprendimus. Svarbu tik, kad tėvai negailėtų savo laiko ir nuoširdaus dėmesio jiems bei nemėgintų savo meilės kompensuoti brangiais pirkiniais. Dar blogiau, kai tėvai, stengdamiesi apsaugoti vaikus, nuo jų slepia problemas bei savo silpnybes, kai tuo tarpu vaikai viską mato ir jaučia. Apie priežastis, atvedančias net paauglius į priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, paauglystėje jo pasirinkimą tapti dvasininku lėmusias aplinkybes bei norą dažniau girdėti „myliu“, tėvams skirtos programos „Ką veikia vaikai“ pamokų filmavimuose kalbėjo kunigas Kęstutis Dvareckas.

 

Tėvų lūkesčių „išprievartauti“ vaikai

 

„Tarp į mūsų bendruomenę besikreipiančių jaunų žmonių yra ne vienas, kaip sakau, „išprievartautas“ gero norinčių tėvų. Suaugusieji labai daug kišasi į vaikų, paauglių gyvenimus su savo lūkesčiais ir nurodinėjimais, galiausiai – neišsipildžiusiomis savo pačių svajonėmis. Retas klausia, kam iš tiesų jaunuolis yra gabus, į ką turi polinkį“, – sako priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas, kunigas Kęstutis Dvareckas. Jis pritaria vieno geriausių Lietuvos autorių vaikams Gendručio Morkūno minčiai, jog suaugėliai negerbia vaikų, galvodami, kad jie negeba patys priimti sprendimų, kalbėdami su jais, kaip su pusgalviais. „Iš tiesų, dažnai yra atvirkščiai. Vaikai, paaugliai dar nėra pamiršę, kaip galima gyvenime iš tiesų džiaugtis, iš tikrųjų pykti ir iš tikrųjų taikytis, o mes su visom tariamom diplomatijom jiems tikrai nepadedame“, – teigia K. Dvareckas.

 

Kas, pasak kunigo, tikrai padėtų vaikams priimant sprendimus, susiduriant su sunkumais, tai lygiaverčiai, gražūs santykiai su bent vienu iš suaugusiųjų. Jų trūkumas gali atvesti ir prie pačių skaudžiausių pasekmių, taip pat – priklausomybių. Dėl jų į kunigo vadovaujamą bendruomenę besikreipusių tarpe pats jauniausias buvo 14 metų paauglys, kuris buvo pilnai materialiai aprūpintas, tačiau trūko esminio dalyko – minėto santykio su suaugusiais, tėvais. „Vaikino tėvai jautė pareigą bei savo tėvystę suprato, kaip būtinybę aprūpinti vaiką viskuo, kas modernu, šiuolaikiška, kas aplinkiniams ir pačiam vaikui neturėtų palikti abejonių, jog jis yra mylimas. O kas iš to naujo dviračio ar išmaniojo telefono, jeigu jaunas žmogus tai priima kaip savaime suprantamą ir nesuvokia, jog tai yra tėvų meilės išraiška“, – pasakoja kunigas.

 

Jo teigimu, tas paauglys buvo paliktas su didelėmis galimybėmis eksperimentuoti, galimybėmis būti išskirtiniu, tačiau tuo pačiu – su ypatingu nesaugumu, poreikiu padaryti kažką baisaus, kad tėvai atkreiptų į jį dėmesį, ar būti labai geru, kad gautų norimą daiktą. „Man buvo sunku suvokti, kad keturiolikoje jo gyvenimo metų galėjo tilpti tiek daug baisų patirčių, tarp kurių, žinoma, ir priklausomybės. Jis kiek romantizuodamas, girdamasis pasakojo, kad tą ir tą vartojo. Kartu mėginome ieškoti išeičių“, – apie vieną įsimintiniausių atvejų pasakojo K. Dvareckas.

 

Apie emocijas kalbama per mažai

 

Pats kunigas neslepia, jog jo tėvai norėdami gero, stengdamiesi aprūpinti šeimą, dirbo daugiau negu iš tiesų reikėjo. Jo įsitikinimu, tada, o dar ir šiuo metu Lietuvoje apie emocijas kalbama labai mažai. „Kai esi jaunas, dar nesusivokęs žmogus ir tėvai neperka tau kažkokio daikto, galvoji, kad jie šykštūs, jog jie tavęs nemyli ar kad sesę myli labiau. Atsiranda daug vietos interpretacijoms. Su dabartine patirtimi, suprantu, kad vienaip ar kitaip tėvai elgėsi iš meilės, tačiau tuo metu man atrodė kitaip. Būčiau norėjęs, kad jie turėtų šiek tiek daugiau laiko man. Man labiau reikėjo ne naujų daiktų, o daugiau buvimo kartu“, – atvirai sako kunigas.

 

Priešingai nei užsiėmę tėvai, kunigo močiutė visada turėjo laiko anūkui – laiko žaisti, būti kartu, mokyti dzūkų liaudies dainų ir, žinoma, vestis į bažnyčią. „Bažnyčia man buvo ta erdvė, kurioje niekas neskuba, kur gali įsiklausyti, kur per daug neaiškina. Tai ir tapo vienu iš motyvų tapti kunigu – tokį sprendimą priėmiau ketvirtoje klasėje. Žinoma, tuomet tai buvo dar vaikiški motyvai, pavyzdžiui, man labai patiko sutana, patiko močiučių, kurios negailėjo saldainių, dėmesys. Paskui, augant, motyvai keitėsi, bet apsisprendimas liko. Buvo labai aiškus vidinis suvokimas, jog čia mano vieta, čia man gera, nepaisant visų tiek asmeninių, tiek bendruomenės, į kurią ateinu, netobulumų“,  – prisimena kunigas.

 

Žodžiai – kraštutinė priemonė

 

Kalbėdamas apie netobulumus, K. Dvareckas įsitikinęs, kad suaugusieji neturi stengtis paslėpti nuo vaikų savo trūkumų, baimių, kažko nežinojimo. „Jeigu žmogus yra gyvas ir psichiškai sveikas, jis turi turėti sunkumų. Taip pat normalu, jog tėvai kažko nežino. Negerai tik, kad nenori, net bijo,  parodyti, kad kažko nežino. Mes, suaugę, tikrai labai neadekvačiai elgiamės su jaunąja karta, apsimesdami viską žinančiais, nors tas mūsų žinojimas tik dalinis“, – sako K. Dvareckas.

 

Dar didesnę nuostabą kunigui kelia tėvai, kurie vaikams sako „Nerūkyk!“, o patys jų akivaizdoje rūko arba, dar blogiau, slepiasi ir vaidina, kad nerūko. Tuomet vaikas gyvena lyg kreivų veidrodžių karalystėje. Priešingai nei tėvai galvoja, vaikai viską ir mato, ir suvokia ir, blogiausia, galvoja, kad meluoti yra normalu. Jiems susiformuoja nuomonė, kad būti suaugusiuoju reiškia gerai maskuotis“, – sako kunigas ir prisimena Motinos Teresės žodžius, jog norint kažką pasakyti kitam žmogui apie Dievą arba kaip tas žmogus turi elgtis, žodžiai turi būti kraštutinė priemonė. Iš tiesų, viską pasako mūsų pasirinkimas ir mūsų elgesys.

 

Dvasininkas apgailestauja, jog šiuolaikinėje visuomenėje emocijas, nuovargį, kompleksus žmonės sprendžia svaigalais, nes atsipalaiduoti kitaip nebemoka, neskiria tam laiko, trūksta fantazijos bei išradingumo. Tai, pasak K. Dvarecko, labai trumpas kelias iki priklausomybių, kuris sekina ir į pavojų stato ne tik suaugusius, bet ir šalia esančius, vaikus. Siekiant „pravėdinti“ smegenis ir emocijas, kunigas tėvams ir vaikams linki bent vieną dieną per savaitę skirti bendroms veikloms – žaisti stalo žaidimus, eiti į žygius ir taip išsidūkti, išsijuokti.