Paauglio psichologinė branda – iššūkis ir vaikams, ir tėvams

Paauglystėje vaikai parodo norą būti išskirtiniais, priimti savarankiškus sprendimus, eksperimentuoti su savo išvaizda, stiliumi. Įvairūs ir kartais keisti paauglio poreikiai kelia galvos skausmą tėvams, kurie išsigąsta naujos paauglio šukuosenos, auskaro kurioje nors kūno vietoje ar naujos draugų kompanijos.

14 April 2017 | Mentor

Pasak Paramos vaikams centro steigėjos ir vadovės, dažniausiai paauglių pasirinkimą priklausyti tam tikrai grupei lemia jos vertybės. „Viena iš temų paauglystėje – didžiosios vertybės: gėris, blogis, demokratija, lyčių lygybė, gyvūnų saugumas. Remiantis jomis, paauglys gali priklausyti įvairioms grupėms, nebūtinai paauglių. Šis poreikis universalus – vieniems reikia naujos grupės išorėje, kiti  renkasi įprastas klasės draugų, sporto komandos ar kiemo draugų grupes. Paauglys gali priklausyti ir virtualiai grupei“, – sakė A. Kurienė.

Psichologė teigė, kad susirūpinti reikėtų pastebėjus, kad paauglys realybėje neturi draugų, su kuriais galėtų susitikti, nueiti į kiną, kuriems galėtų paskambinti ir paklausti dėl pamokų ar šiaip pasišnekėti. „Gali būti, jog žmogaus tiesiog tokio charakterio – vienišius ir jam nereikia didelių draugysčių, tačiau jis neturi kažkokios baimės ar sunkumų būti klasėje. Nors neturi labai artimų draugų, jeigu reikia, jis drąsiai gali išvažiuoti su visais klasiokais į ekskursiją ar sudalyvauti kažkokiame renginyje. Svarbu, kad vaikas priklausytų kažkokiai grupei, kurioje jis jaustųsi priimtas“, – argumentavo vaikų ir paauglių psichoterapeutė A. Kurienė.

Savarankiškų sprendimų ir eksperimentų pasekmės

Kitas poreikis, padedantis psichologinei brandai, – savarankiški sprendimai. Paauglio atveju jie gali būti ne tik keisti, bet daugeliui ir nepriimtini. Pasak psichologės, vienu atveju jo poreikiai gali būti pozityvūs, kitu – pakeisti aplinkinių požiūrį neigiama linkme. Paauglys, pavyzdžiui, gali savarankiškai nuspręsti pakeisti mokyklą. „Neišsigąskime, gal tai labai svarbus ir pozityvus sprendimas, gal jis siekia aukštesnio žinių lygio ar saugesnės emocinės aplinkos, bet jei net tėvams atrodo, kad šis sprendimas neprotingas, kad jis tik siekia būti su draugais, leiskime jam pačiam suprasti ir įvertinti tokio sprendimo pasekmes. Jei jis atras, kad suklydo, reikia ne smerkti, o padėti rasti naujų sprendimų. Svarbu, kad suaugę žmonės padėtų paaugliui suprasti ir priimti jo sprendimų pasekmes“, – sakė A. Kurienė.

Pasak jos, ryškiausiai matomi savarankiški sprendimai susiję su išore, tačiau pasikeitęs vaikų stilius, šukuosena, aksesuarai, nėra esminiai dalykai. „Žinoma, jie gali atspindėti kažkokią problemą, bet jeigu visas kitas vaiko elgesys negąsdina ir nekelia nerimo – jis eina į mokyklą, turi draugų, nemeluoja, nerūko žolės namuose ar nevartoja alkoholio, informuoja, kada grįš, žinote, kur jis išeina, tikrai ne taip svarbu, jei paauglys apsirengęs kitokiais džinsais ar pasipuošęs kitokiais aksesuarais. Svarbu prisiminti, jog paaugliai linkę eksperimentuoti ir jei to nedarys išvaizda, tai gali pradėti eksperimentuoti vartodami kvaišalus“, – dėstė psichologė.

Naujų draugų poreikis – iššūkis tėvams

Tėvus neraminantis pasikeitęs vaiko elgesys gali būti ir dėl naujos draugų kompanijos. Dažniausiai nėra efektyvu tik pasakyti paaugliui, kad jis su vienu ar kitu paaugliu  nedraugautų. „Tai yra tas pats, kaip pasakyti, jog nenorite nieko žinoti apie šią draugystę ir geriau jei vaikas draugautų slapta. Aš neįsivaizduoju nei vieno paauglio, kuris, mamai pasakius, jog vienas ar kitas draugas yra blogas, per senas ar per jaunas, nustoja bendrauti su tuo draugu“, – sakė A. Kurienė.

Pirmiausia, pasak specialistės, tėvai turi argumentuotai išsakyti savo nuomonę apie dalykus, kurie juos neramina, paaugliui draugaujant su jiems nepatinkančiu asmeniu. „Jei jūsų vaikas normaliai mokėsi, su jumis kalbėdavo, turėjo gerą ryšį, o atsiradus naujai draugų kompanijai, tai pasikeitė – jis nieko nepasakoja, ilgai negrįžta, pyksta ko bepaklausi, būtinai reikia su juo kryptingai kalbėtis, pavyzdžiui, sakant: žiūrėk, atsirado šitie draugai ir mes nesišnekam, susipykstam kiekvieną kartą, kai paminime tavo draugą, tu prasčiau mokaisi, prasčiau miegi, turi kažkokį slaptą gyvenimą ir man neramu“, – pataria psichologė. Jos teigimu, taip pat paaugliui galima sakyti: „Jeigu tu man padėtum suprasti, kad tas draugas tikrai nekelia grėsmės, tuomet aš būčiau rami, tačiau, jeigu jis kelia tau grėsmę – reikia iš naujo įvertinti, ar tau toks draugas reikalingas“.

Aušros Kurienės teigimu, svarbiausia, jog tėvai suprastų, kad įvairūs nauji paauglio poreikiai – tai jo psichologinės brandos išraiška. Paaugliai žengia į suaugusiųjų gyvenimą ir jiems reikia padėti įsitvirtinti, nors tai gali tapti ir nemenku iššūkiu visai šeimai.