Kaip kalbėtis su vaikais apie lytiškumą?

„Švietimo ir mokslo ministerija rengia lytiškumo ugdymo programą...“ Tai teiginys, kuris tik perskaitytas ar išgirstas viešumoje, praktiškai iškart sukelia audrą ir klausimų laviną žmonių mintyse. Ir tam, kad nuramintume žinių alkį, dažnai užtenka atsakymų iš specialisto lūpų. Todėl dalinsimės trijų vaikų mamos, pedagoginės psichologijos magistrės, sisteminės pakraipos šeimos terapeutės Palmiros Repšytės-Scharf mintimis apie vaikų lytiškumo ugdymą, padėsiančiomis mamoms ir tėčiams apsispręsti, kada ir kaip apie tai kalbėti, ką sakyti, o galbūt ne ir ko iš tiesų gali reikėti vaikui?

10 October 2016 | Mentor

Kaip kalbėti su vaiku apie seksualumą?

Dažniausiai to psichologo klausia paauglių tėvai, kai vaikas atsiveda pirmąjį rimtą draugą ar draugę į namus, kai mieliau nakvoja svetur negu namuose ar tiesiog vystosi sparčiai fiziškai. Tada tėvai susirūpina, kad jų atžala nepradėtų per anksti lytinio gyvenimo, kad nesusilauktų vaikų ar neparsineštų ligų ar kt. Nes kas gi kitas, jei ne tėvai, gali vaiką geriau apšviesti lytiškumo ir seksualumo klausimais? Apie programas mokyklose diskusijos netyla, tačiau kol kas švietimo sistema nedaug ką šiomis temomis siūlo. Bendraamžiai žino apie tai tiek pat ar dar mažiau. Be abejo, internete galima rasti įvairiausios informacijos ir nuotraukų ar filmų, kurie patiems vaikams gali kelti šleikštulį ar dar daugiau neatsakytų klausimų. Kaip elgtis suaugusiems žmonėms, kurie nori būti savo vaikams atsakingais tėvais, patarėjais ar pagalbininkais? Kaip ir kada kalbėti? Ką sakyti, o ko galbūt ne? Ir ko iš tiesų gali reikėti vaikui? Pasidalinsiu šia tema keletu minčių, išskaitytų iš mokslinės literatūros ir nugludintų bendraujant su tėvais psichologo konsultacijoje ar su mokiniais per lytinio ugdymo užsiėmimus mokyklose Vokietijoje. Gal kai kurios mintys pasirodys įdomios, naudingos ar taps paskata ieškant individualių sprendimų.

Kada pradėti kalbėti apie lytiškumą?

Mes nuolat kalbame apie lytiškumą. Jei ne žodžiais, tai savo gestais, rodomu švelnumu vienas kitam, kūno kalba ar nutylėjimais. Jau su kūdikiu pradedame bendrauti apie tai nuo pat pirmųjų jo gyvenimo dienų – jį lytėdami, glostydami, bučiuodami, kalbindami ar dainuodami daineles. Ir kūdikis jaučia, kad yra kūno sritis, kuri nušluostoma, nuplaunama, bet neglostoma, nebučiuojama, gal net retai ir pavadinama. Vaikas mokosi, kad kūne yra ypatinga zona, su kuria elgiamasi kitaip negu su rankyte ar kojyte. Ir galbūt skiriasi net mamos ar tėtės prisilietimai šitoje ypatingoje zonoje ar prie nuogo kūno. Pastaraisiais metais pastebiu, kad ypatingai vyrai kartais vengia prisiliesti prie vaikų ar pasisodinti juos ant kelių, nes kūniškas vyrų ir vaikų švelnumas siejamas su pedofilija. Tokiu būdu net ir nekalbėdami kalbame apie savo baimes, savo elgesiu apibrėžiame tai, kas nesakoma ar nedaroma. Mes negalime nebendrauti ir nekalbėti apie lytiškumą. Galime tik savęs paklausti, kaip mes tai darome? Ką girdi ir mato vaikai? Ko jie išmoksta iš mūsų gyvenimiško pavyzdžio? Kada yra normalu būti nuogam, o kada uždaromos ar užkabinamos durys? Ar galime tvarkyti tualetinius reikalus, maudytis po dušu matant vaikams ar partneriui? Mūsų elgesys jau yra lytiškumo, santykio su savo kūnu, ugdymas. Gali kilti klausimas – kaip turėtų būti? Kada reikėtų tualete užsidaryti? Aš, tiesą sakant, nežinau, kaip turėtų būti. Žinau tik tiek, kad kai kuriose šeimose vaikai visko mato. Ir mamą girtą apsišlapinusią sutvarko, ir į lovą paguldo. Taip tikrai neturėtų būti. Kitose šeimose, kur vaikas gali būti vaiku, o suaugusieji – suaugusiaisiais, reikia pasirūpinti tuo, kad atsirastų intymumo ribos. Psichologams žinoma, kad gėdos jausmas, susijęs su kūniškumu, atsiranda ikimokykliniame amžiuje. Kažkada tuo metu, vaikui augant, tėvai intuityviai pajaučia, kad norėtų tualete ar vonioje duris užsidaryti ar užsirakinti. Reikia jau ir vaikui paaiškinti, kad pats metas ir jam taip daryti. Vadinasi, atėjo pats laikas pasakyti: „Dabar tau jau penkeri metai, tu jau didelis. Kai buvai mažesnis, galėjai būti tualete matant suaugusiesiems. Dabar atėjo laikas užsidaryti duris, kad ramiai galėtum atlikti savo reikalus, negalvodamas, ar kas gali įeiti. Mama ir tėtis taip pat duris užsidaro, kai eina į tualetą.“ Paprasta, ar ne?

Žodynas

Norint kalbėti, reikia žodžių. Stebėkite, kokius žodžius vartojate šeimoje kalbėdami su vaikais, su partneriu. Kaip vadinate lytinius organus, lytinius santykius. Jei nėra žodžių, tai nelengva ir kalbėti. Vaikystės žodynas kiek lengviau išspraudžiamas pro lūpas: „pimpaliukas“, „sraigytė“, „sysiukas“ ir t. t. O kaip sekasi bendrauti suaugusiųjų kalba? Kaip kalbėti su paaugliais apie mėnesines, lytinius santykius, kontracepciją nesakant „lytiniai organai“, „makštis“, „varpa“? Taigi, tėveliai, gal verta pasitreniruoti, nes šio žodyno gali prireikti. Lytinio ugdymo pamokose tai yra vienas iš pirmųjų žingsnių – išmokti sąvokas. Jei nesidrovime ir galime pavadinti savo kūno dalis, organus, žinome apie juos svarbiausią informaciją, tai galime geriau pasirūpinti savimi, savo sveikata. Galime atidžiau stebėti savo sveikatą, pokyčius, tuojau pat kreiptis į gydytojus ir aiškiau nupasakoti simptomus. Vienoje medikų konferencijoje teko matyti kumščio dydžio vėžinio auglio, išaugusio ant išorinių lytinių lūpų, nuotrauką, nes moteris drovėjosi kreiptis į medikus. Jei šito savo vaikams nelinkime, tai turime juos savo pavyzdžiu išmokyti vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Ir kai mes tai natūraliai galėsime padaryti, galės ir mūsų vaikai. Beje, ugdyti savo kūno pažinimą ir gebėjimą pavadinti jo dalis ar tai, kas su jomis vyksta, yra svarbu ir norint apginti savo vaikus nuo seksualinio priekabiavimo ir seksualinės prievartos. Vaikai gali greičiau pasipasakoti, mažiau gėdijasi kalbėti, gali aiškiau įvardinti, kas ir kaip, ir taip susilaukti suaugusiųjų dėmesio, o ne tik pastabų apie lakią fantaziją.

Gėda ir drovumas

Gėdos ir drovumo jausmai nėra įgimti. Jie išugdomi toje aplinkoje, kurioje vaikas auga. Prisiminkite tikrai matytas nuogakrūčių afrikiečių moterų nuotraukas. Joms būti be liemenėles taip pat normalu, kaip mums trumpomis rankovėmis. Tai, kaip gyvename ir elgiamės vieni su kitais, ir nulems, kada vaikas drovėsis, gėdinsis, o kada jausis patogiai. Ar būname prie vaikų nuogi, ar vaikai mato, kad mama tėčiui vonioje plauna nugarą, ar persirengiame pliaže po rankšluosčiu, o gal bet kokiu atveju einame į už kilometro esančią kabiną? Kaip aiškiname savo vaikams, nuo kokio amžiaus paplūdimyje reikia mūvėti kelnaites ir kodėl? O kada mergaitėms reikia liemenėlės? Ar aiškiname, ar tiesiog griežtai liepiame ir paliekame vaikui laisvę fantazijai, susigalvoti priežastį pačiam. Ar skiriasi mūsų santykis į nuogumą būnant tarp šeimos narių, būnant su svečiais, tarp svetimų, tik tos pačios lyties asmenų grupėje? Šiuo atveju nėra nei gerai, nei blogai. Yra mūsų įpročiai, mūsų asmeninė patirtis, kodėl mes elgiamės vienaip ar kitaip. Tiesiog verta žinoti, kad vaikai tai mato, jaučia, kad mūsų elgesys jiems daro įtaką. Vienaip užaugs vaikai, jei mes su jais kalbėsimės apie tai, kada būti nuogiems yra normalu, kitaip, jei mes tylėsime. Vaikas mokosi stebėdamas mūsų elgesį ir jį perimdamas, kurdamas su tuo susijusius elgesio modelius. Jei mums atrodo svarbu kalbėtis su vaiku, galime tiesiog pasakyti tai, kas natūraliai yra mūsų kasdienybė: „Nupirkau tau dviejų dalių maudymosi kostiumėlį. Tu dar neturi krūtinės kaip suaugusi moteris, bet matai, kad moterys dėvi dviejų dalių kostiumėlis, kad uždengtų savo krūtinę. Jei nori, ir tu gali segėti liemenėlę. Kai užaugsi, ir tu būsi moteris, turėsi krūtinę.“ Dažnai į psichologus kreipiasi susirūpinę neįgalių vaikų ir jaunuolių tėvai, nes pastebi, kad jų bręstantis vaikas negina savo kūno, nesidrovėdamas sėda kitiems ant kelių, leidžia liesti intymias vietas ir t. t. Iš psichologo tikimasi, kad jis vaiką lyg ištreniruos, išmokys reikalingų socialinių įgūdžių. Labiausiai padeda tuos įgūdžius ugdyti kasdieninio gyvenimo situacija namuose, tai, kaip aplinkiniai elgiasi su vaiko kūniškumo ribomis. Jei vaikui ilgą laiką reikia slaugos paslaugų, dažnai tiesiog savaime, apie tai negalvodami įvairūs žmonės (tėvai, slaugės, slaugai, seneliai ir t. t.) neatsiklausdami vaiką nurengia, aprengia, prausdami liečia intymias vietas, būna šalia tualete ar vonioje. O kuris pagalvoja kaskart pasibelsti prieš įeidamas į vaiko patalpą? Ar vaikas turi savo erdvę? Erdvę, kurioje gali jaustis saugus, nestebimas tyrinėti save, susipažinti su savo kūnu. Jei ne, vėliau dažnai stebimės, kad neįgalūs jaunuoliai nepažįsta ribų, yra tariamai hiperseksualūs, nes nežino, kaip ir kur prie savęs ar kitų prisiliesti. O kas jų to nejučia išmokė?

Dar kartą apie gėdą ir drovumą

Vaikai auga būdami atidūs stebėtojai ir klausytojai, visada yra ištempę ausis. Jie be galo jautriai reaguoja į pastabas, susijusias su kūnu. Ypač paauglystėje, kai kiekvienas spuogas, atrodo, švieste šviečia, kai veidrodis tampa neatskiriamu draugu, kai kūno pokyčiai stebimi kaip per didinamąjį stiklą ir kai atrodo, kad aplink visi gražesni, lieknesni, vyriškesni, daug tobulesnio kūno. Mieli tėvai, įsiminkime tai. Nekomentuokime savo vaiko išvaizdos neigiamai, nekomentuokime brendimo, su seksualumu susijusio elgesio, būkime atidūs, stebėkime, kaip kalbame ir elgiamės su savo partneriu. Psichoterapijos metu dažnai atsiskleidžia skaudžios gėdos temos, ataidinčios būtent iš šitų jautrių laikų. Kai mergaitės mama ar teta, ar abi kikendamos prie puodelio arbatos, džiugiai aptarinėja paauglės liulančias krūtis, kurios: „Tikrai trauks vyrus kaip magnetas.“. Ar bara už trumpus sijonus: „Atrodai kaip kekšė!“. Arba berniukas girdi, kaip linksmai šaipomasi iš jo kaulėto kaip giltinė kūno ar kaupiančio savo nešvarias kojines po lova tėvo, o po kurio laiko, kitoje situacijoje, išgirsta: „Tu visas į tėvą!“. Vaikai tapatinasi su savo tėvais, jautriai klauso bet kokio komentaro ar neverbalaus grįžtamojo ryšio apie save. Ir tai turi pasekmes visam gyvenimui. Turėkime tai omenyje. Negailėkime savo partneriams komplimentų, atsargiai ir švelniai girkime savo vaikus, pastebėkime jų grožį ir gerus poelgius. Tai taip pat svarbus lytiškumo ugdymo elementas. Vaikų ir suaugusiųjų lytiškumas yra daug daugiau nei vien tik lytiniai organai.

Informacija

Vaikui reikia informacijos apie kūną, apie žmogaus vystymąsi, brandą, apie lytinius santykius, nėštumą, kontracepciją. Iš kur sužinome, kad taip yra, kad tai ne suaugusiųjų pramanas, o iš tiesų paties vaiko poreikis? Ogi stebėdami vaikus, tyrinėdami jų smalsumą, žingeidumą. Kaip jie kaip paukšteliai trupinėlius tą informaciją renkasi, atidžiai klausosi, stebi aplinką. Vaikai stebi savo tėvus, jų reakciją, mato, kai gatvėje kas nors bučiuojasi, žiūri filmus, kurio herojai jau pirmose scenose nusiplėšia nuo kūno drabužius. Matydami tokias scenas, tikriausiai ir tėvai jausis nepatogiai. Galima išeitis – perimti iniciatyvą ir savais žodžiais pakomentuoti. Vaikai vis tiek nujaučia tėvų nuostatas ir požiūrį. Gal jūs esate tėvai, kurie norėtų pasakyti: „Kaip nejauku matyti nuogus kūnus ir besimylinčius žmones ekrane. Tai turėtų būti kiekvieno žmogaus asmenimis ir labai intymus momentas.“ O gal norite pasinaudoti proga ir pasakyti: „Mano jaunystės laikais tokios scenos nebuvo rodomos per televiziją. Džiaugdavomės, jei herojai filmo pabaigoje pasibučiuodavo. Dabar seksualumas daugiau išgyvenamas viešai. Ir filme, ir reklamoje, ir internete žmonės platina savo nuotraukas, vaizdo įrašus. Tikiuosi, kad tu atrasi savo aukso vidurį – džiaugsiesi jausmais ir žinosi, kam ir kada apie tai pasakoti, o kam to žinoti ar matyti nevalia.“

Vaikai kalba vienas su kitu. Kai kurie tėvai mano, kad apsaugos savo vaiką nuo neigiamos įtakos (kad ir kas tai būtų) jį izoliuodami. Gal mormonams Amerikoje kažkuriuo gyvenimo tarpsniu ir pavyksta tai padaryti, bet mūsų kultūroje privalomo mokyklinio švietimo laikais tai neįmanoma. Vaikai keičiasi vadinamosios „slaptos informacijos“ trupiniais: kartais nešvankiai juokaudami, kartais rimtai klabėdami. Jei jie neturi galimybės aptarti savo pamąstymų su suaugusiaisiais, pasidaro savas išvadas. Keli vaikiškos (ir ne tik) logikos perliukai.

Dvylikos metų berniukas dalinasi savo baimėmis per lytinio švietimo užsiėmimus:

– Man patinka viena mergaitė. Ir aš jai patinku. Bet negaliu jos pabučiuoti, nes tėvai iškart pastebės.

– Kodėl taip manai?

– Brolis pasakė, kad pabučiavus mergaitę mano lūpos išsipūs. Todėl gi ir sakoma „lytinės lūpos“.

Dešimties metų mergaitė pasakoja savo draugei:

– Mano tėvai irgi mylėjosi. Net du kartus. Nes aš dar ir sesę turiu. O atrodo tokie padorūs žmonės…

11 metų mergaitė atsidūsta pamokoje:

– Tai man krūtinę skauda dėl to, kad ji auga? Ačiū Dievui (su aiškiu palengvėjimu). O aš maniau, kad man vėžys.

Šešiolikos metų mergina kalbasi su savo seserimi:

– Man atrodo, kad su manimi kažkas nutiko, kai buvau kartu su savo draugu. Man atrodo, kad tai galėjo būti seksas.

Viena įžymi Lietuvos visuomeninkė, paliesdama jautrią temą, savo knygoje rašė: „Vaikų daryti mūsų niekas nemokė.“ Gal istorikai galėtų kada išsamiai atsakyti į klausimą, ar mūsų kultūroje jaunuoliai buvo mokomi. Kitose kultūrose prieš pirmąją naktį jaunuoliai eidavo (ar net šiais laikais eina) pasisemti žinių apie vedybinį gyvenimą pas vietinį „specialistą“ – žiniuonį ar dvasininką. Mes tokių tradicijų neturime. Kiek informacijos apie lytiškumą ir lytinį gyvenimą mes norime ar turime pateikti augančiai kartai? Kiek turi pateikti visuomenė taikydama švietimo sistemą, o kur paliekama erdvė individualiems ieškojimams? Kiek yra iš tiesų reikalinga, o kiek jau amoralu, nes paskatins susidomėjimą? Tiesą sakant, norėčiau susipažinti bent su vienu žmogumi, kuriam susidomėjimas nekiltų iš vidaus, iš aistringų jausmų, atsibundančių dėl pakitusios smegenų veiklos paauglystėje, o atsirastų tiesiog sužinojus, kad žmonės gali turėti vienas su kitu lytinių santykių. Vokietijoje atlikti jaunuolių seksualinio gyvenimo tyrimai atskleidžia, kad jauni žmonės turi nemažai informacijos apie lytiškumą ir lytinį gyvenimą. Dažniausiai informaciją lytiškumo ir lytinio gyvenimo klausimais suteikia tėvai (tiksliau pasakius, labai dažnai mergaitėms – mamos, o berniukams – gatvė). Pastaraisiais metais (beje, ir Lietuvoje) pastebimas nėščių nepilnamečių ir nėštumo nutraukimų skaičiaus sumažėjimas. Mano nuomone, švietimas, kontracepcija, žinojimas apie ją tikrai daug turėjo tam įtakos. Jei ir jūs priskiriate save tėvams, nepasitikintiems pačių vaikų surasta informacija, iš kur atsiranda vaikai, gal verta pasiūlyti savo vaikams objektyvią informaciją.

Ikimokyklinis amžius

Vaikai jau tikriausiai žino arba bent jau įtaria, kad Senelio Šalčio nėra, kad vaikus atneša ne gandras, o jie gimsta iš mamos. Jie stebi nėščias moteris savo aplinkoje, susilaukia brolių ar seserų, girdi apie tai kalbančius suaugusiuosius. Šio amžiaus vaikai jau dažniausiai žino, kad nuogi vyrai skiriasi nuo nuogų moterų. Jei nėra matę gyvenime, tai reklamoje – tikrai. Ir nieko nėra neįprasto, jei mažieji tyrinėtojai nusprendžia pasmalsauti, kaip tai atrodo pas save, o kaip pas priešingos lyties draugę. Nesijaudinkite, jūsų vaikas visiškai normalus, jei žaidžia „daktarą“. Svarbiausia tėvams ar auklėtojoms neišsigąsti ir neišgąsdinti vaiko. Geriau ramiai paaiškinti, kad jei nori save apžiūrėti, gali tai daryti ten, kur kiti nemato. Ikimokyklinukai yra žingeidūs, mokosi naujų žodžių ir jau daug kartų yra girdėję, kad žmonės gali būti seksualūs. Kuris iš suaugusiųjų paaiškina, ką tai reiškia? Todėl vaikas pasitelkia „vidinį vertėją“, pagal savo amžių ir patirtį ir stengiasi suprasti, „išsiversti“ naujus žodžius. Žodis „seksualus“ dažnai vaikams reiškia „gražus“. O kaip su dažnai girdimu žodžiu „pydaras“? Galite palikti tai vaikui suvokti pačiam ar padėti suvokti. Gal galėtumėte pasakyti, kad taip vadinami vyrai, kurie myli vyrus, bet toks pavadinimas nėra gražus, žeidžia. Jei vyrai myli vyrus, suaugusiųjų kalba jie vadinami homoseksualais. Patenkinkite vaiko smalsumą taip, kaip tai dera jo amžiui.

Tikriausiai jam labai patiks kartu skaityti knygutę „Kaip aš atsiradau“, žiūrinėti savo kūdikystės ar nėščios mamos nuotraukas ir apie tai kalbėti, sužinoti, kur jis gimė, kaip išlindo iš pilvelio, ką tada darė ir kur buvo tuo metu tėtis. Galbūt vaikui svarbiau bus išgirsti pasakojimą apie džiaugsmą, apie duoto vardo istoriją, apie tai, kaip juo džiaugėsi sesė ar brolis. O apie tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių tam, kad atsirastų vaikelis, galima papasakoti paprastai, vaiko kalba, keliais sakiniais. Dažniausiai užtenka apibūdinimo, kad suaugusieji nuogi guli lovoje ir mylisi. Smalsesni vaikai gali užduoti ir konkretesnių klausimų. Galite nebeišvengti išsamesnio apibūdinimo, kad mylintis dalyvauja „pimpaliukas“ ir „makštutė“ ar pan. Fantazijai nėra ribų, bet tuos kelis sakinius ištarus ir prakaitui išmušus tikrai palengvės, nes vaikas sužinos apie tai, kas jam seniai jau rūpi. Ir ne kažką iš kažko, o iš jūsų. Svarbiausia šiame amžiuje nenutylėti, o konkrečiai pavadinti, trumpai paaiškinti. Taip pat verta ir dažniau apsidairyti, ar koks smalsuolis neklauso už kampo, kai su drauge kalbatės apie gimdymo ar kitą intymią patirtį.

Pradinukai

Nustebtumėte sužinoję, kokius klausimus užduoda 9–10 metų vaikai per lytinio ugdymo užsiėmimus. Jie jau yra girdėję apie cezario pjūvį, skaitę žurnale apie moterį, kuri aštuonis vaikus pagimdė, matę per televizorių anksti ryte, kai tėvai dar miegojo, kad dvi moterys nuogos vonioje su vienu vyru kažką darė, kad juoda moteris vyrą su kauke mušė, kad kažkas kažką „daro per užpakalį“… Vaikai turi informacijos, kurią ne visada supranta.

Dažnai šio amžiaus vaikai dar neturi svarbios informacijos apie savo kūną. Kai kurios mergaitės išgyvena didelę baimę. Jos galvoja, kad mirtinai serga, nes per klasės išvyką pradeda kraujuoti iš ten, iš kur dar niekada nekraujavo. Smulkaus sudėjimo berniukai kartais ne juokais bijo, kad jie turi mitybos sutrikimų, nes mama nuolatos sako, kad jis neauga dėl to, kad nevalgo. Tokio amžiaus vaikams galima labai padėti juos informuojant apie brendimą, apie kūno pokyčius ir apie kūnišką žmonių meilę. Svarbu, kad vaikas jaustų ir žinotų, jog gali klausti, jei kas neaišku. Vaikai kartais būna sutrikę, prisirinkę neaiškios, klaidinančios ar šleikštulį keliančios informacijos. Jei turite įtarimų, kad taip gali būti, pakalbinkite savo vaiką, paaiškinkite taip, kaip patys mąstote, savais žodžiais, gal panašiai taip: „Gal tau teks pamatyti ar išgirsti apie moterų ir vyrų santykius, apie mylėjimąsi kažką, kas pasirodys keista ar nemalonu. Gali manęs visada klausti, aš pabandysiu tau paaiškinti“. Aiški ir vaizdinga informacija, trumpas pokalbis su mama (mergaitėms) ir su tėčiu (berniukams) dažniausiai yra viskas, ko reikia. Panaršykite po interneto erdves. Gal rasite jums patinkančių ir vaiko amžiui tinkamų filmukų ar paveiksliukų.

Taip pat verta prisiminti, kad ne tik kūnas keičiasi, bet ir jausmai. Jiems irgi reikia peno. Pasiūlykite vaikui knygų apie šaunius berniukus ir neįtikėtinas mergaites: Pepė Ilgakojinė, Michelis iš Lionebergos, Ronja – plėšiko duktė, Tomas Sojeris ir daug kitų atvers galimybes jūsų vaikui susipažinti su kitų vaikų turtingais pasauliais ir pamažu atrasti save, padės bręsti.

Paauglystė

Paauglystėje rūpestingi tėvai jaučia poreikį apšviesti savo vaikus seksualiniais klausimais. Dažniausiai bijoma nepageidaujamo nėštumo, ankstyvų lytinių santykių, seksualinės ar moralinės prievartos, vadinamojo suviliojimo. Iš tiesų paauglystėje tėvai turi patirti nemažai baimės dėl savo vaikų. Vaikai (jau beveik jaunuoliai) vis labiau bręsta, vis ilgiau negrįžta vakarais, smarkiai įsimyli, gal net pradeda vartoti alkoholį, vis labiau laisvėja. Šiame amžiuje vaikas jau yra prisirinkęs nemažai informacijos iš įvairių šaltinių (gal net rado pas senelius sovietinių laikų bestselerį „Meilės vardu“) ir turi susiformavęs kažkokį supratimą apie seksualumą. Jis dalinasi savo žiniomis su bendraamžiais, gal, kalbėdamas rimtai, o gal nešvankiai juokaudamas. Ir tai normalu. Kuris iš mūsų šito paauglystės etapo nepatyrė? Paaugliai žino, kad yra temų, apie kurias garsiai, o juolab su tėvais nekalbama. Kartu jie stebi tėvus intymiais momentais ar žiūri atviresnių scenų filmus, tarsi nebyliai klausdami, ar tėvai žino apie tai, kad jis jau irgi daug ką žino. Vėliausiai tada, jei norite išlaikyti tarpusavio pasitikėjimą, jei norite, kad vaikas išdrįstų į jus kreiptis prispyrus bėdai, reikėtų aiškiai kalbėti apie lytiškumą ir seksualumą. Gali kilti klausimas, kada tai daryti? Tėvai patys dažnai jaučia, kada yra tas laikas, jie pažįsta savo vaikus geriausiai. Antra vertus, laukti iki aštuonioliktojo gimtadienio nerekomenduočiau

Kaip kalbėti su paaugliu

Taip, kaip jūs gebate tai padaryti. Autentiškai. Ir tėvams, ir vaikams yra drovu. Bet tėvai pirmi turėtų įkvėpti drąsos ir pakalbinti savo vaiką, nes vaikai retai patys kreipiasi į tėvus. Jiems taip pat drovu, o kai kurie gal ir bijo papildomos kontrolės ir laisvės apribojimo. Jei kyla klausimas, ką sakyti, pasiruoškite. Kaip ruošiatės svarbiam pristatymui, pokalbiui. Šitas pokalbis tikriausiai įstrigs jums abiem visam gyvenimui. Pasitarkite su partneriu, su draugais ar draugėmis, ką ir kaip sakyti, parepetuokite. Patys išgirsite, kokios mintys kaip skamba. Parūpinkite informacijos, knygų ar lankstinukų, kurie atitinka jūsų pasaulėžiūrą, kad vaikas pats, nestebimas kitų, turėtų ką paskaityti. Parekomenduokite puslapius internete, kad vaikui nereikėtų klaidžioti po įvairaus pobūdžio erotinius ir pornografinius portalus. Jei kas dar tiki, kad savame kompiuteryje užblokuota informacija neprieinama, tai labai klysta – draugai irgi turi kompiuterius ir išmaniuosius telefonus. Pasirinkite tinkamą laiką ir vietą. Gal jau yra susiformavę jūsų namuose tam tikros erdvės svarbiems pokalbiams. Gal tiktų toks pokalbis užėjus į vaiko kambarį prieš miegą, gal žvejyboje ar remontuojant automobilį. Įspėkite vaiką, kad norite tada ir tada su juo pasikalbėti apie tai, kas jums, kaip tėvams, ir tikriausiai jam, kaip augančiam paaugliui, svarbu. Tikriausiai bus tinkamiausia, jei su berniuku kalbėsis tėtis, o su mergaite – mama. Pokalbis su abiem tėvais iš karto – tikras išbandymas. Vaikai jaučia daugiau drovumo, nelygiavertis santykis, jei jame dalyvauja du suaugę. Nerekomenduočiau. Jei vaiko santykis su dėde ar teta labai geras ir vaikas jau šiaip ar taip jiems mielai pasakoja apie savo širdies ir kitus reikalus, galima paprašyti jų patarpininkauti, pateikti reikiamą informaciją. Pokalbį pradėkite nuo savęs, nes juk jūs, kaip tėtis ar mama, pokalbį inicijavote. Papasakokite apie tai, kas jus neramina, kaip jums atrodo, ką vaikas turėtų žinoti, pasiūlykite informaciją. Jei jaučiate, kad situacija jūsų vaikui nėra labai maloni, netempkite laiko ir neskaitykite paskaitų. Svarbiausia vykstant pokalbiui parodyti, kad vaikas jums yra svarbus, kad  visada gali kreiptis, jei jam kažkas įdomu, neaišku ar turi bėdų. Savo iniciatyva ir savo žodžiais pasakykite, kad domėtis seksualumu ir lytiškumu paauglystėje yra normalu, kad žinoti apie lytinius santykius yra normalu, kad įsimylėti ir jausti potraukį yra normalu. Jei matote ar gal net esate sulaukę komentarų, kad jūsų vaikas panašus į kitos lyties asmenį, gal net būtų naudinga pasakyti, jei tai atitinka jūsų vertybes, kad meilė kartais peržengia lytiškumo ribas. Dažnai tėvai bijo, kad suteikiant informaciją galima vaikus paskatinti ankstyviems lytiniams santykiams ar homoseksualumui. Visiškai suprantama, bet nepagrįsta baimė. Ir patirtis, ir mokslinės apklausos rodo visai ką kita. Dažniausiai būtent informacijos stoka, nedėmesingumas vaikų seksualiems jausmams, jų meilei ir aistroms, neturėjimas su kuo atvirai pasikalbėti sukelia neigiamų padarinių. Jei informacija prieinama ir jei suaugęs žmogus, kuriuo pasitikima, kuriam atsiveriama esant neaiškumams ar problemoms, yra šalia, tai vaikai atsirenka pagal savo brandos lygį ir poreikius, kas jiems artima, reikalinga, suprantama, o kas ne.

Lytiškumo ir seksualumo ugdymas mokykloje

Viešojoje erdvėje stebiu pokalbius apie tai, ko turi būti mokyklose mokoma. Pasigendu minčių, nuorodų, kad vaikas yra nepriklausoma asmenybė, galinti turėti pasirinkimo laisvę tiek religijos, tiek seksualumo, tiek kitais jį betarpiškai liečiančiais klausimais. Taigi jis turi teisę pasirinkti, kada ir su kuo kalbėti apie tokią intymią ir asmenišką temą kaip seksualumas. Informacija apie kūną ir lytiškumą turi būti pateikiama ir švietimo sistemos programose. Jei kalbame apie skrandį, tai privalome kalbėti ir apie lytinius organus bei jų funkcijas. Jei diskutuojame etiniais klausimais, kalbame apie draugystę, negalime nekalbėti apie meilę ir jos apraiškas. Švietimo sistema turi apsibrėžti, kokia informacija turi būti prieinama visiems. Ypač tiems, kurių namie nelaukia rūpestingi tėvai su knygomis ir lankstinukais. Ir ne tik informacija yra svarbi. Šių dienų mokykla negali apsiriboti tik informacijos perteikimu. Ji moko mąstyti, svarstyti, turėti savo nuomonę ir ją keisti. Tad ir lytiškumo ugdymas negali apsiriboti tik informacijos pateikimu. Ir mokykloje turi būti keliami klausimai, skatinantys mąstyti, rinktis, atsakingai elgtis su savimi ir kitais. Bet ar galima įvertinti tai pažymiais? Mano nuomone, lytiškumo ugdymas sistemoje turėtų būti prieinamas visiems, bet tuo pačiu turėtų būti pasirenkamas. Tėvai turi būti informuoti apie temas ir metodiką, apie tuos specialistus, kurie informuoja vaikus, ar tai būtų mokytojai, ar socialiniai darbuotojai. Pradinių klasių mokinių tėvai turėtų spręsti, ar leisti vaikus į užsiėmimus, susijusius su lytiškumo ir seksualumo temomis. Vėliau vaikai jau rinktųsi patys. Mano patirtis rodo, kad tėvus informavus susirinkimo metu ar raštu, jų atsiklausus apie vaiko dalyvavimą užsiėmimuose, galima išvengti daug nesusipratimų, parodant pagarbą individualioms šeimų vertybėms. Jei tėvai informuojami apie lytinio ugdymo užsiėmimus ir vaikai tai žino, jie dažnai grįžę noriai pasakoja tėvams, dalinasi įspūdžiais ar klausia to, ko galbūt nesuprato. Tėvai būna dėkingi ne tik už informaciją, bet ir už suteiktą galimybę vaikui būti atviram. Baiminamasi, kad įsileidus į mokyklas visuomenines organizacijas vaikams bus „praplautos smegenys“. Tarsi vaikai būtų molis, kurį gali lipdyti tas, kuris prie jo prisiliečia. Mūsų vaikai ugdosi ir patys, puikiai atsirenka tai, kas jiems svarbu, skeptiškai vertina jiems siūlomus įkyriai brukamus dalykus ir juos atmeta. Tik taip pajaučia ir atranda save. Kuo daugiau galimybių vaikas turės susipažinti su įvairove, tuo spalvingesne, laisvesne asmenybe galės tapti. Net jei ir mums keista girdėti pasaką apie du vienas kitą mylinčius princus ar susipažinti su kengūriuku Skaistuku (Austrijoje matytu personažu, sukurtu katalikiškoje aplinkoje), gal mes galime išdrįsti būti drąsūs ir neslėpti jų, nenugrūsti jų į gyvenimo spintą ar juolab užrakinti dvasiniame seife. Gal galime išdrįsti pasitikėti savo vaikais, jų žingeidumu, smalsumu, gebėjimu atsirinkti, kritiškai įvertinti, leisti patiems mąstyti ir jausti. Gal galime nuo jų tiesiog neslėpti to, kas yra mūsų gyvenimo, mūsų visuomenės dalis.

Vaikas yra savarankiškas žmogus, o ne lipdomas molis. Reaguokime jautriai į vaiko smalsumą, poreikius, neužgriūdami jo su ilgomis paskaitomis ar moralais. Palikime jam erdvės draugystei, jausmams, savarankiškiems atradimams ir skausmingai patirčiai. Juk ir jūs tikriausiai tėvų ne visada klausėte. Ar ne?

Palmira Repšytė-Scharf yra trijų vaikų mama, pedagoginės psichologijos magistrė (VU), sisteminės pakraipos šeimos terapeutė, konsultuojanti vaikus, jaunuolius ir paauglius Diakonisches Werk Jerichower Land e.V. ir Caritas Regionalverband Stadt Magdeburg e.V. organizacijose Magdeburgo mieste Vokietijoje. Psichologė veda lytiškumo ugdymo užsiėmimus vaikams, paaugliams ir jaunuoliams bei įvairaus amžiaus žmonėms su negalia, skaito paskaitas tėvams, mokytojams ir kitų sričių specialistams.