Apie pirmoko laiką po pamokų – papildomus užsiėmimus, namų darbus ir tėvų vaidmenį šioje veikloje

Šiemet pirmą klasę pradėję lankyti vaikai jau kelias savaites ne tik kiekvieną darbo dieną pratinasi keltis anksti ryte, prasmingai praleisti laiką pamokose, saugiai nuvykti ir grįžti iš mokyklos, bet ir naudingai praleisti laiką po pamokų. Tam, kad jis būtų įdomus ir saugus, pirmokui reikės pagalbos jį orgaizuojant. Tuo įsitikinusi vaikų psichologė, psichoterapeutė, Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė Aušra Kurienė.

18 September 2016 | Mentor

Po pamokų idealu numigti

„Mokykloje, ypač mokslų metų pradžioje, dažnas pirmokas patiria įtampą. Ją sukelia tiek mokymasis, kai kažko dar nesuprantama, sunkiau įsisavinama, kasdieninės tvarkos mokykloje perpratimas, tiek ir socialiniai santykiai – naujų draugų paieška, noras patikti klasės mokytojai. Nauji iššūkiai, atsakomybės ir pareigos vargina, todėl grįžus po pamokų vaikams būtina pailsėti, kai kuriems gerai būtų ir pamiegoti“, – sako Aušra Kurienė. Jos teigimu, idealu būtų, jei grįžusio namo pirmoko lauktų suaugęs žmogus, paruošti pietūs.

Po atokvėpio, pirmokas turi turėti kažkokių užsiėmimų. „Priklausomai nuo vaiko pomėgių, vaikas galėtų lankyti atitinkamą būrelį. Jei vaikui patinka muzika, jis galbūt galėtų lankyti dainavimo užsiėmimus, chorą. Jei sportas – fizinio lavinimo būrelį, krepšinio, futbolo treniruotes. Svarbu, kad tai būtų organizuota veikla, nes maža tikimybė, jog po pamokų būdamas namuose jis pats organizuosis laisvalaikį. Be abejo, jei vaikas mėgsta piešti, jis ir namuose gali piešti ar konstruoti iš „Lego“ kaladėlių, jei turi kieme draugų – smagiai leisti laiką žaisdamas su jais. Laisvas žaidimas, kūrybinė veikla – turėtų sudaryti didžiąją vaiko laisvalaikio dalį. Tikrai nerekomenduoju palikti vaikų vienų su kompiuteriniais žaidimais“, – sako vaikų psichologė A. Kurienė.

Ji taip pat nepataria pirmokų leisti pas korepetitorius ar į papildomas pamokas. „Užsienio kalbų šiuolaikinis vaikas išmoks ir vėliau, jei tik jam jų reikės. „Jei vaikas mokykloje lieka iki penktos valandos ar ilgiau ir ten yra organizuojamas jo laikas, grįžus į namus, jis tikrai turi tik ilsėtis“, – teigia Paramos vaikams centro įkūrėja.

Būreliai – pagal vaiko pomėgius

Renkantis kokį būrelį lankyti, kaip ir minėta, svarbu atsižvelgi į vaiko pomėgius. Vadovavimasis ateities perspektyvomis – kuo užaugęs norėtų ar galėtų būti pirmokas, nėra teisingas. „Vaikas tikrai neturi ateities numatymo gebėjimo. Jo paklausus, kokį būrelį jis nori lankyti, pirmokas gali pasakyti, jog baleto ar skambinimo pianinu, tačiau po mėnesio, supratus, kad iš karto nepavyksta šokti kaip televizoriaus ekrane matytai šokėjai, ar kad muzika, grojama pianinu, neskamba taip, kaip scenoje, tas pats vaikas pasakys, kad jis nebenori eiti į užsiėmimus“, – sako A Kurienė.

Pasak jos, jei taip atsitiko praėjus dviem – trims savaitėms nuo būrelio lankymo pradžios, reikėtų vaiką paskatinti, kad nepasiduotų per greitai. „Reikėtų aptarti, kas konkrečiai atsitiko, jog dingo noras lankyti būrelį – gal griežčiau kalbėjo treneris, gal vis dar skauda kojas po sunkių pratimų, gal atrodo, kad kitiems vaikams sekasi piešti ar dainuoti geriau. Atidžiai išklausykime ir pasikalbėkime, paaiškinkime, kodėl taip yra, palaikykime motyvaciją, padėkime įveikti sunkumus ir nepasiduoti per greitai. Vis tik, jei ir po kurio laiko vaikas nerodo noro lankyti pasirinkto būrelio, nereikia jo versti“, – sako vaikų psichologė. Jos teigimu, tik penktoje klasėje, kai vaikas jau žino, ką reiškia lankyti vieną ar kitą būrelį, galima jam tvirčiau pasakyti, jog jis turi apsispręsti, kokį užsiėmimą lankysi visus ar net kelis metus, ir nebesiblaškyti.

Vaikui nereikia daugiau pagalbos negu jam reikia

Nors pirmokų darbas mokykloje turi būti organizuojamas taip, kad jam nereikėtų daryti namų darbų, daliai septynmečių jie užduodami, kartais net pačių tėvų pageidavimu. Tuo tarpu tėvai, norėdami padėti, kartais persistengia prižiūrėdami, kaip vaikai atlieka namų darbus ar net atlikdami juos už savo atžalas. „Užtenka vaiko paklausti, ar jam kas užduota ir kaip jam sekėsi atlikti užduotį. Jei vaikas nori, kad mama ar tėtis peržiūrėtų užduotį, jie, žinoma, gali tai padaryti, bet jokiu būdu nereikėtų jos vertinti ar net raginti vaiką ją perdaryti, jei atrodo, kad ji atlikta netinkamai. Užduotį davė ir ją įvertins mokytoją“, – sako A. Kurienė. Jos teigimu, kai vaikui suteikiama per daug pagalbos, jis praranda asmeninę atsakomybę už savo darbus ir mokymasis tampa mamos ar tėčio darbu.

Jei vaikas, tėvams pasidomėjimus, neprisipažįsta, kad sulaukė namų darbų, ar tiesiog neprisimena, nereikėtų jo įtartinai kamantinėti. „Tėvai turėtų pasitikėti vaiku, kuris sako, kad ruoštis kitai dienai mokykloje nereikia. Jam grįžus su atitinkamu mokytojo įvertinimu, tėvai galėtų pasakyti, jog jiems gaila, kad vaikas neprisiminė namų darbų ir sulaukė neigiamo įvertinimo, būtų gerai, kad kitą kartą atsimintumei, o jei reikia pagalbos – paprašytumei“, – pataria vaikų psichologė. Jei situacijos, kai vaikas nepadaro namų užduoties, kartojasi sistemingai, tuomet jau reikėtų daugiau kontrolės, bet principas yra toks: vaikui nereikia daugiau pagalbos negu jam reikia.

Didžiausia motyvacija vaikui – žinojimas, kad jis gali

Pirmoko jaučiama atsakomybė už tinkamai ir laiku atliktus namų darbus, žinojimas, kad jis geba tai padaryti, kad jis yra pakankamai didelis su tuo susidoroti, yra geriausia motyvacija vaikui. Pasak A. Kurienės, būtent suvokimas, kad jis pats turi mokytis, kad jo darbas – ieškoti, kas jam yra įdomu mokykloje, efektyviausiai skatina vaiko norą eiti į mokyklą ir praėjus pirmoms mokymosi savaitėms, kai pirminis susijaudinimas dėl naujos aplinkos, draugų, galimybių slopsta. Tėvai taip pat gali padėti išlaikyti šią motyvaciją, kalbėdamiesi su pirmoku apie tai, kad jis gali įveikti sunkesnes užduotis, kad jis pajėgus išmokti dalykų, kurie net nebūtinai labai įdomūs.

„Žodis „įdomu“ mūsų kultūroje įgavo ne visai teisingą prasmę. Tai nereiškia, kad kiekvieną dieną mokykloje, kaip ir darbe, turi vykti neįprasti, stebinantys dalykai. Kartais tai, ko mokoma mokykloje, nėra labai įdomu. Kontrolinis tikrai nėra labai įdomu. Įdomu, kai mokytoja kažką pasakoja, bet nebeįdomu, kai reikia pačiam atsiskaityti, stovėti prieš klasę. Čia svarbiausia tai, kad vaikas gali su tuo susidoroti, gali atlikti užduotį, kuri ne būtinai įdomi ar net nemaloni“, – pasakoja vaikų psichologė. Daugiau panašių, vaikų motyvaciją eiti į mokyklą skatinančių situacijų bei būdus, kaip įveikti vaikų baimes ir sunkumus, su kuriais susiduria pirmokai bei jų tėvai, specialistė aptarts jau šį antradienį jiems skirtame, organizacijos „Mentor Lietuva“ rengiamame „Tėvystės antradienio“ seminare.